Petras Stankeras („Kultūros barai Nr. 12”)
Vargu ar kas nors yra suskaičiavęs, kiek per visą žmonijos istoriją parašyta ir išleista knygų. Kiekviena iš jų turi savo istoriją ir likimą. Apie programinę Adolfo Hitlerio knygą „Mano kova“ („Mein Kampf“) girdėjo daugelis, tačiau nelabai įsivaizduoja, kas gi ten rašoma. Žinoma, yra specialistų, kuriems pagal profesiją dera būti susipažinusiems su fiurerio raštais.
|
|
Apie programinę Adolfo Hitlerio knygą „Mein Kampf“ girdėjo daugelis, tačiau nelabai įsivaizduoja, kas gi ten rašoma.  V.Ščiavinsko asociatyvi nuotr. |
Parašyti knygą sugalvojo ne pats Hitleris. Po nepavykusio 1923 m. lapkričio 9 d. mėginimo surengti ginkluotą perversmą ir užgrobti valdžią (planuota iš pradžių Bavarijoje, o vėliau visoje Vokietijoje), Hitleris ir likę gyvi, bet nespėję pasislėpti jo bendražygiai po teismo nuosprendžio atsidūrė kalėjime, įrengtame Landsberg am Lech tvirtovėje. Kaliniai gyveno ten kaip viešbutyje: priiminėjo lankytojus, girtavo, pliekė kortomis, iš šalia esančio restoranėlio užsisakydavo skanaus maisto su alumi.
Artimas Hitlerio bendražygis Otto Strasseris atsiminimuose rašė, kad nuteistieji būtų buvę netgi patenkinti savo likimu, jei ne „vienas ponas iš pirmojo aukšto“, kuris be perstojo plepėjo, visiems kažką aiškindamas. Kaip jį užčiaupti? Oto broliui Gregorui, kuris irgi buvo įkalintas, dingtelėjo puiki mintis: gal pasiūlyti jam, kad rašytų prisiminimus? Labai delikačiai pakišo šią mintį įkyriajam plepiui. Žuvis griebė jauką, o kiti ponai už grotų nuo tada galėjo ramiai kortuoti ir gerti alų.
Rašyti Hitleris pradėjo 1924 m. ankstyvą pavasarį. Partiniai draugai Dietrichas Eckartas, Gottfriedas Federis, Alfredas Rosenbergas jau buvo paskelbę rašto darbų, tad jis atkakliai stengėsi jiems prilygti – įrodyti, kad nebaigęs jokių universitetų, neturintis net vidurinio mokslo atestato, daug skaito, giliai mąsto ir turi savo pasaulėžiūrą.
Iš pradžių tuos apmąstymus Hitleris diktavo asmeniniam vairuotojui ir apsaugininkui Emiliui Maurice’ui, o vėliau – Rudolfui Hessui, kurį nemaža dalis tyrinėtojų netgi laiko „Mein Kampf“ autoriumi ar bent bendraautoriu, mat šis buvo kur kas labiau išsilavinęs, studijavęs universitete, asmeniškai pažinojo kai kuriuos 3-iojo dešimtmečio teoretikus, tarp jų geopolitikos profesorių Karlą Ernstą Haushoferį, kuris, beje, perdavė Hessui į kalėjimą Friedricho Ratzelio, vieno iš geopolitikos pradininkų, „Politinę geografiją“. Tačiau šio nacių veikėjo intelekto irgi nereikėtų perdėti: sakoma, tikėjęs astrologais, juodąja magija. Prie „Mein Kampf“ jis vis dėlto prikišo nagus bent jau tuo atžvilgiu, kad su žmona Ilze taisė rankraščio stilių.
Hitlerio bendraautoriu laikomas ir prelatas Bernhardas Steampfle, laikraščio Miesbacher Anzeiger muzikos kritikas. Jis ištaisė skandalingiausius istorinius nonsensus, išbraukė akis badančias banalybes. Hitleris niekada neatleido Steampfle’i už tai, kad šis perprato jo silpnąsias vietas: prelatas buvo nužudytas 1934 m. birželio 30 d., „ilgųjų peilių naktį“, nes garsiai ir dažnai gyrėsi redagavęs „Mein Kampf“. Tiesa, kai kurie autoriai tvirtina, esą Hitleris, sužinojęs apie smurtinę Steampfle’s mirtį, įsakė sušaudyti tą padariusius esesininkus. Istorikas Joachimas Festas knygoje „Adolfas Hitleris“ atmeta versiją, kad „Mein Kampf“ autorių galėtų būti keletas, nes veikale, pasak jo, tarsi veidrodyje atsispindi Hitlerio asmenybė. 2 psl.>>
